- tavalioti
- tavalióti, -iója, -iójo tr. NdŽ, DŽ1, tàvalioti, -ioja, -iojo DŽ1, KŽ, tãvalioti, -ioja, -iojo NdŽ šnek. 1. NdŽ tasyti, kiloti ką sunkų: Tàvaliojo tàvaliojo – niekaip negal įkelti Krž. Ilgai tàvaliojom tą ąžuolą, bet ant rogių neuždėjom Šmk. Vienas tàvalioju tokias sunkias duris, o niekas neateina padėt įkabyt Vdžg. Maža geryba, ka reik sulytą šieną iš kukščių tàvalioti Slnt. 2. DūnŽ pajėgti valdyti, pajudinti. | refl.: Ligonis jau neįstengia tàvalioties, t. y. pasiverstie J. 3. Rdn trinti nešiojant: Nėra reikalo gero daikto kišenėse tàvalioti Kal. Tai tie [receptai] nereikalingi, kam anus tàvaliot be reikalo Vdk. Kam daba tàvalioji bažnyčinius drobužius! Kv. | refl. NdŽ: Mėsa po tarbą ubago tàvaliojas, kad eita J. Žiūrėk, ten skurliai po kojoms tàvaliojas Up. ║ terlioti, gniaužyti, mankyti: Netàvaliok męsą, paskui niekas nenorės pirkti Skdv. Duoną su rankoms tàvalio[ja] Bt. Visą dieną tešlą tàvaliojo, o dar duonos neiškepė Up. | refl.: Ką čia tàvaliojys (vartai, žiūrinėji, rankiojiesi) – jei jemi, ta imk! Kv. ║ apipilti, aplieti: Tàvaliota šutynė Mžk. 4. refl. NdŽ be reikalo valkiotis. \ tavalioti; aptavalioti; ištavalioti; nutavalioti; patavalioti; sutavalioti
Dictionary of the Lithuanian Language.